Kartais man atrodo, kad esu pasmerkta amžinai būti 18-os. Negaliu sau leisti būti 45 ar 50 –ies, nes tučtuojau aš ir mokiniai prabilsim skirtingomis kalbomis – aš didaktiškai postringausiu apie savo patirtį, o jie tyliai po suolais rašys žinutes savo draugams … Esu tikra, kad vien tik “dailės mokymas” dirbant su paaugliais nėra teisingas. Mokymas privalo sietis su ugdymu. Visada skeptiškai žiūriu į pamokas, kurios turi būti smagios, linksmos, optimistinės, turim kažką daryti, o ką padarysim – ne taip jau ir svarbu. Nematau didelio džiaugsmo iš paprasčiausio bruzdėjimo. Labai svarbu, kad mokiniai - tiesa, kiekvienas pagal savo galimybes - pasiektų tikslą. Kad jie suvoktų, jog pamokoje jie žengia žingsnį, o ne maloniai leidžia laiką.

Mano mokiniai labai domisi, ką aš veikiu teatre, kur prabėga didesnė mano gyvenimo dalis. Turiu netgi fanų grupę, kurie ateina pas mane į spektaklius, kuriems svarbu, kad jų mokytojas kažkur yra kitoks, visai ne mokytojas. Seka mano kūrybinį kelią, ne kartą teko pasakoti apie savo specialybę – scenografiją, netgi duoti jiems interviu. Būti dailės mokytoju ir scenogafu- tai gyventi du gyvenimus ir turėti dvejas duris: vienas uždarai, kitas atidarai. Mokykloje aš atidarau duris, įeinu, pamatau daug akių įsmeigtų į mane ir pradedu pamoką... Kai tas duris uždarau, nieko už jų nebeišsinešu. Teatre tas pats: atidarau duris ir gyvenu teatro gyvenimą. Mano pedagoginės nuostatos - tai individualus požiūris į mokinį. Juk kiekvienas žmogus ateina su tam tikru bagažu, jis yra vienintelis pasaulyje, jis turi galimybę formuotis  tik taip, kaip jam duota Dievo, būti pačiu savimi nieko neimituojant.  Pamoka  šiaip ar taip yra kolektyvinis darbas vienoje erdvėje – bet čia reikalinga “demokratinė diktatūra”.  Gal kiek teatrališkai, bet sukuriu mokytojo statusą. Nenoriu, kad į mane kreiptųsi vardu, nes lengvos draugystės tarp mokytojo ir mokinio  principas mokymo procese yra ydingas. Niekada nesistengiu peržengt tos ribos, kad man plotų per petį ir vadintų mane vardu. Dažnai tenka dirbti su paauglišku visažinystės sindromu, taigi dažnu atveju  mano “autoritetas” ir “statusas” man  padeda. Mokinys negali pas mane ateiti su nuostata, kad šiandien jam nėra nuotaikos dirbti. Jis žino, kad jam tai nebus leista.  Negali būti jokių “ne ta diena”. Manau, koks tu bebūtum genialus, turi sau stipriai spirti į užpakalį ir tada kažkas pradės vykti. Nėra ko laukti taip vadinamo “įkvėpimo”.

Jie labai stipriai dirba. Dažniausiai iškrenta tie, kurie negali savęs sutapatint su intensyviu darbu pamokoje.

Bet kuriuo atveju egzistuoja principas, kad dirbti tu turi, kaip jau tu dirbi – taip./ bet minimalus rezultatas- užbaigti paveikslą koks jis bebūtų – yra privalomas. Tai gali būti blogas gerai užbaigtas paveikslas, bet jis turi būti. Padarytas. Tu padarei iki galo ir to užtenka. Labai dažnai prašau sudėti darbus vienus šalia kitų. Jie pamato save tarp kitų. Tokia mini parodėlė. Ta prasme  – draugai klasėje ir jų darbai yra geriausi mokytojai vieni kitiems.

        Aš sunkai priimu žodį “metodika”, nes nesu vidurinės mokyklos dailės mokytoja, ir dirbu su tais žmonėmis, kurie atėjo čia su tam tikra motyvacija – jiems  patinka piešti ir jie nori išmokti dar daugiau, todėl mūsų mokyklos moto – asmenybės ugdymas menu – man labai priimtinas. Atradimai?  Man yra tie žmonės, su kuriais čia susiduriu. Susitikti su jaunu žmogumi, asmenybe-  tai ir yra man įdomiausia. Ir nebūtinai tas žmogus turi būti gabus dailei. Matyt, čia pasireiškia mano teatralės profesija -  į mokinį žiūrėti kaip į personažą gyvenimo – teatro scenoje. Kaip tai kartais būna įdomu!

RASA  KRIŠČIŪNAITĖ – KESMINIENĖ

 SCENOGRAFĖ                                                  

                                      TRUMPA  AUTOBIOGRAFIJA

GIMIAU:          1964  04  24    Vilniuje

MOKIAUSI:     1971 – 1982 m. Salomėjos Nėries vid. mokykloje

                      1979 – 1982 m. Vaikų dailės mokykloje [dabar J. Vienožinskio dailės mok.]

STUDIJAVAU: 1984 – 1990 m. Vilniaus dailės akademijoje, vaizduojamojo meno fakultete, scenografijos specialybę.

DIRBU :           nuo 2004 m.  Vilniaus Gedimino technikos universitete, dailininkė

                       nuo 1993 m. Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, dailės mokytoja

KŪRYBINĖ VEIKLA : sukūriau scenografiją ir kostiumus spektakliams TEATRE  

                               „ELEMENTORIUS“   

                              1987 – „Pasaka apie suteptus marškinius“ rež. G. Storpirštis

                              1988 – „Mažasis princas“   rež. G. Storpirštis

                              1990 -  „Kukūz“  rež. G. Storpirštis

Sukūriau scenografiją ir kostiumus spektakliams  NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE

                             1990 – „Getas“   rež. J. Vaitkus

                             1991 – „Žmogžudystė katedroje“  rež. O. Kesminas

                             1993 – „Kartą praėjusią vasarą“   rež. O. Kesminas

                             1995 -   „Audra“   rež. O. Kesminas

                             1994 -  „Don Žuanas“  rež. O Kesminas

                             1996 -  „Gnediges Freulen“  rež. O. Kesminas

                             1996 -  „Aprengėjas“ [kostiumai]   rež. A. Latėnas

                             1998 – „Linksmieji vyrukai‘    rež. O. Kesminas

 Sukūriau scenografiją ir kostiumus spektakliams THEATRE  2000, Lione, Prancūzijoje

                             1994 – „Rinoceros“  rež. O. Kesminas

                             1995 – „Don Žuanas“  rež. O. Kesminas

                             1996 – „Soudant d ete dernier“  rež. O. Kesminas

                             1997 – „Harold et Mode“  rež. F. Tessier

                             1998 – „Equus“   rež. O. Kesminas

                              2006 -  „La querre est jolie“   rež. F. Tessier

                              2009 – „Antigonė“ rež. O. Kesminas ir Jean Jaques Tessier

Sukūriau scenografiją ir kostiumus spektakliams TEATRO STUDIJOJE „TILTAS“

                             1999 – „Dono Kristobalio balaganėlis“  

                             2000 -  „Dono Perlimplino meilė“   rež. O. Kesminas

                             1992 – „Jerma“  rež. L. M. Zaikauskas PANEVĖŽIO DRAMOS TEATRAS

                             1986 -  „Raudonligė“ rež. V. Mazūras  VILNIAUS TEATRAS „LĖLĖ“

                             1994 – „Pelikanas‘  rež. I. Bučienė   JAUNIMO TEATRAS

                              2000 – „Mažylė Elis“ – rež. O. Kesminas  RUSŲ DRAMOS TEATRAS

                              2009 -  „Sapfo“ {mažųjų operų festivalis Vilniuje} opera  muzika -  M.Chodūnaitė, rež. -  O.Kesminas

Sukūriau scenografiją ir kostiumus spektakliams  TEATRE STUDIJOJE „PALĖPĖ“

                              2001 – „Equus“    , „Čia ir dabar“

                              2002 – „Bobiada“   ,  „Audra“

                              2003 – „Skaistūs vėjyje“ , „Viena“

                              2004 – „Kostiumas“  , „Dangaus keleivis“

                              2005 – „Kalės vaikai“  ,    „Cukrus ir prieskoniai“

                              2006 – „Brangioji mano Mo......“rež. O. Kesminas

                              2006 – „Nr.15“ rež.  Olegas Kesminas

                              2007 – „Sugrįžimas“

                              2008 -  „Badas“ rež. Dainius Bražiūnas

                              2009 -  „Šešėlis“ rež. Olegas Kesminas

APDOVANOJIMAI :  2004 m. premija už geriausią festivalio scenografiją spektakliui

                               F. G. Lorkos „Viena“, Kasablanka, Marokas

                               2004 m. diplomas už stilingiausią scenografiją spektaklyje „Dangaus keleivis“ , tarptautinis universitetų teatrų forumas , Vilnius

                               2005 m. diplomas už geriausią festivalio scenografiją spektaklyje „Kalės vaikai“, tarptautinis universitetų teatrų forumas, Vilnius

                               2006 m. diplomas už geriausią festivalio scenografiją spektaklyje „Brangioji mano Mo.....“ ,  tarptautinis universitetų teatrų forumas,  Vilnius

                               2007 m. diplomas už scenografija ir kostiumus speklaklyje „Sugrįžimas“ pagal Adomo Mickevičiaus biografiją, universitetų teatrų forume Vilniuje.

                                2009 m. diplomas už scenografiją ir kostiumus spektakliuose  „Badas“ ir  „Šešėlis“ tarptautiniame universitetų teatrų Forume “De Profundis“ Vilniuje.

KITA VEIKLA : Vadovavau teatro kūrybinėms laboratorijoms 1996 m. Gape, Prancūzijoje  2001 m. Flensburge, Vokietijoje

                              2004-2009  dalyvauju kasmetėje parodoje „Vizitinė kortelė“ – Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje.