Mokykloje dirbu su ikimokyklinukais  ir pradinukais. Čia nėra ne tik egzaminų vaikams bet ir mokytojams jų nėra. Vienintelis testas  - kurį privalo išlaikyti kiekvienas mokytojas, o  taip pat ir aš  - ryšys su mokiniu ir mokiniais. Kad atsirastų  kūrybinga atmosfera darbui, interaktyvus bendravimas,- kad vaikas norėtų mane “dailės šalyje” aplankyti. Atradimai mokyklos pedagoginėje erdvėje tęsiasi: jau atrodo tiek žinau, tiek patyriau, tiek išgyvenau, tokių atradimų pamokose nutiko,  o jie vis dauginasi, apauga metaforomis arba nubyra pašalinės, nereikšmingos detalės. Ta akimirkos impulso jėga, galimybė išgyventi momentą “čia ir dabar” – ir yra didžiausias atradimas, nutinkantis šioje mokykloje. Vedi pamoką ir kartais  “pamatai save iš šalies”. Nors ir stengiuosi fiksuoti labiausiai pavykusias pamokas, tačiau dažnai prie to taip ir nebegrįžtu. Kūrybiškumo šaltinis – žaviai neišsemiamas.  

Kaip mokykla veikė, keitė mano meninikiškuosius principus, pažiūras, įsitikinimus man sunku atsakyti, todėl kad, tik dabar aš fisuoju savo identitetą ir formuoju menininkės statusą. Buvau šios mokyklos mokine, todėl  teigiu, kad mokykla davė reikšmingą impulsą. Ne menininko, o kūrybingo žmogaus impulsą. Mokykloje aš įgyvendinu savo edukacines idėjas.

Kaip formavosi ir keitėsi mano pedagoginės nuostatos? Mano pirmųjų pamokų temos turėjo įdomius, kartais gal kiek per daug visa apimančius pavadinimus, į vaiko kūrinio atsiradimo procesą įsiterpdavau mažai, tik pasiūlydama darbo priemones. Ilgainiui atsirado situacijos konstravimas, vėliau jos valdymas. Šiandien manipuliuoju. Pirmiausia savimi. Temos supaprastėjo, jų išpildymas tapo koordinuotas ir daugiaplanis. Dailės pamokoje man aktualu “įdomaus vaiko įdomus klausimas”. Domiuosi meno terapija kaip bendrabūvio mene principu, o ne kaip pagalbine priemone spręsti įsisenėjusias vaiko psichologines ir socialines problemas. Su vaiku individualiai dirbu tiek, kiek to individualumo reikia jo saugumui ir atvirumui bei darbui pamokoje užtikrinti.

O vaikai vis labiau aktyvėja, kartais agresyvėja. Jiems patinka vartotojiški specialūs efektai.

Įkvėpimas ir pasitenkinimas pagauna, kai pamoka virsta ritualu.  Mane žavi nuoseklus “ceremonijos” procesas  ir jos išgyvenimas pamokoje. Kai visas vaiko pasaulis įtraukiamas į pamokos “čia ir dabar”, kai jo nė trupučio nebelieka, lauke, namuose ar už durų, - pamoka išgyvenama. Kai jis įsitraukiaį  kūrybinį proscesą ir užmiršta savo ypač  individualias elgesio pasireiškimo formas.