Šioje mokykloje dirbu beveik nuo pat jos įsteigimo. Atsimenu, iškart po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 buvome įpratę nuolat šalia turėti radijo imtuvą ir klausytis kokių nors svarbių politinių naujienų. Per radiją išgirdau J. Stauskaitę kalbant apie naujos dailės mokyklos steigimą – pasirodė labai įdomu. Po kurio laiko ŠMC kavinėje ji mane užkalbino ir pakvietė kartu dirbti. Patraukliai atrodė ir iki šiol atrodo tai, kad mokykloje dėsto menininkai su savo individualia patirtimi, etika, mąstymo būdu. Labiausiai traukė tai, kad mokytojas neturi sekti nurodyta programa, o gali eksperimentuoti, išbandyti viską, kas  atrodo įdomu.

Dirbu su 6-12 metų vaikais. Pavydžiu jiems paprastumo- tiesiog ima ir piešia -  ir viskas išeina. Stebiuosi jų kūrybiškumu ir netikėtais sprendimais. Kartą papasakojau vaikams apie Egipto meną, apie pomirtinį faraonų gyvenimą, apie freskomis puoštus kambarius su sarkofagais, apie tai, kokie lobiai buvo rasti anksti mirusio faraono Tutanchamono kape. Vėliau vaikai piešė pasirinktus motyvus: auksinę faraono kaukę, piramidę, sfinksą ir t.t. Vienas berniukas kruopščiai nupiešęs piramidės pjūvį su daugybe paslėptų kambarių ir įvairių daiktų, kurių faraonui prireiks kitame gyvenime, šalia kambario su sarkofagu  nupiešė dar vieną. Paklaustas, kas tai yra, atsakė: tai dantisto kabinetas. Kai reikės taisyti dantis, juk reikės ir dantisto.“ Vos sulaikiau juoką nuo tokio mintijimo, nors jis mąstė logiškai. Jeigu egiptiečiai dėjo faraonui į kapą valtį su  irklais, kad jis galėtų plaukti požemine upe, tai kodėl negali prireikti ir stomatologo paslaugų?

Vaikams (žinoma, priklausomai nuo amžiaus)  neįmanomų nupiešti temų nėra. Suaugęs, gavęs užduotį dažnai sako „ne, aš to nemoku, negaliu padaryti“ Vaikams, atrodo, nėra nieko neįmanomo Jų fantazijai nėra ribų. Svarbu tik teisingai suformuluoti užduotį, įdomiai ją perteikti, o tada sekti darbo eigą. Iš vaikų mokausi laisvės.

Dėstymas mokykloje mano meninių principų nepakeitė. gal tik atsirado didesnis ir  pagarbesnis požiūris į vaiką. Supratimas, kad kiekvienas vaikas- su kuria reikia skaitytis ir mylėti.

Arūnė Tornau. Gimė 1956 m., Vilniuje.  1979 m. baigė VDI architektūrą. Parodose dalyvauja nuo 1979 m. LDS narė nuo 1990m. Surengė virš 20 personalinių parodų, dalyvavo virš 30 grupinių parodų,  Lietuvoje ir užsienyje.

 Kuria  aliejinės tapybos paveikslus, archaizuotus koliažus, tapybos objektus, žemės meną, instaliacijas,skulptūras. Kūrinių yra Lietuvos  ir užsienio  dailės  muziejuose,privačiuose rinkiniuose. . Mokykloje dėsto nuo 1992m.